lenkė

1 lénkė sf. (1) 1. CI407, K, MŽ, Krž, Gl, Up klonis, slėnys, loma, dauba; duobė: Ant lygumos žemė įlinkusi vadinas lénkė J. Šlapį metą lénkėse javai išpūna Vvr. Lenkėje nugeria javus Rs. Ar sodinti daugiau prie kalvos, ar į lenkę, ar į naujieną? I.Simon. Pavasarį visos lenkės vandeniu pasrūva Kltn. Ten jie tokio[je] lénkė[je] gyvena ir nieko par kalnus nemato Jrb. Gražioj Antakalnio lenkėj, pas pat upę, apaugusią kerais ir medžiais, stovėjo maži nameliai LzP. Minijos upė taip užtvinusi, kad … išsiliedama pripildžiusi visas lankas bei lenkes vandenimi LC1886,2. Per tą lenkę pasisaugok, kad neapvirstum Alk. Mūsų lauke yra dvi lenkùtės Skr. 2. Vn šlapia, klampi vieta, pieva: Į tokią lénkę įvažiavau, kad vos-ne-vos arkliai išlipo Jnk. 3. įlinkimas, įdubimas: Čia lénkė, o antro[je] pusė[je] bus gunkla kreivame medė[je] JI492. Šuluos išskaptuota lénkės, ir kam jų reikė[jo]? Ds. Skieto dantis įgauna lenkelę ir daro brūkšmą par visą audeklą Ggr. Ant stogo pasidarė lénkė Kt. 4. vingis, lankstas: Aplink tas balas važiuojant, susidaro didelė lénkė Vrb. Par Degučius didelė lenkė Dgl. Ten antai už tos lenkės prasideda mūsų žemė Brs. 5. kitos spalvos dėmė, lopas: A matai, kokioms lénkėms y[ra] nudegę Rt.

◊ lenkės nepaliko niekieno neapgailimas (mirusysis): Mirė žmogus – būrelis, dingo ir jo vardas. „Jis lenkės nepaliko (dėl jo nedaug ašarų išlieta)“ – toks priežodis palydėjo jį į kapines I.Simon.